Didžioji Lietuva

Nuostabai ar smalsumui apmalšinti išleista Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarės Birutės Valionytės fotografijų knyga „Didžioji Lietuva“ ( išleido Artlora, 2009).

„Didžioji Lietuva“ pristato sovietų neigtą požiūrį į istoriją, kuomet valstybės gyvavimas nesiejamas su dabartinėmis administracinių vienetų ribomis.
Knygos pagrindas – B. Valionytės per 6 metus sukauptas nuotraukų archyvas. Knygą parengė ir išleido Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas ir leidykla „Artlora“. 2009 m. pasirodė pirmoji ir antroji leidinio knyga, 2010 m. sausį bus išleistas paskutinis, 3 knygos tomas. Kiekvieną knygą sudaro apie 600 puslapių. Pirmojoje ir antrojoje knygose pristatomas LDK paveldas dabartinėje Baltarusijoje, trečioji knyga susideda iš LDK architektūros, šiuo metu esančios Lenkijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, nuotraukų bei jų aprašymų. Leidinio struktūra atspindi dabartinį valstybių administracinį teritorinį suskirstymą. Prie kiekvieno objekto nurodomas pavadinimas lietuvių, baltarusių ir anglų kalbomis. Taip pat pateikiama informacija, kaip rasti objektą.

Į knygą Didžioji Lietuva sudėtos autorės 2005-2009 metais darytos istorinėse LDK teritorijose išlikusio paveldo fotografijos. Tai bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, cerkvės, dvarai, pilys, obeliskai, parkai, tiltai, įvairios paskirties pastatai, net karvidės ar spirito varyklos.

Didžiausia šio fotoalbumo vertybė – pačios nuotraukos. Didžiosios daugumos kokybei, bent jau neprofesionalia akimi, nieko negali prikišti. Per penkerius metus išnaršyti tokius plotus ir užfiksuoti šitiek objektų – juodas triūsas, tačiau nepanašu, kad autorė bent vieną kartą leido sau fotoaparato mygtuką spūstelėti atsainiai.

Pirkti pigiau internete: pirmą Didžioji Lietuva tomą, antrą Didžioji Lietuva tomą

Europos Parlamento narė dr. Laima Andrikienė rengia Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą Europos Parlamente Briuselyje. Jo metu bus pristatyta Kovo 11-osios Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės sudaryta knyga „Didžioji Lietuva”. Tai knyga – foto albumas apie Lietuvos valstybės architektūrinį paveldą, esantį visoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje: Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.

„Žemėlapiai gali ir paslėpti, ir atskleisti. Du šimtmečius viena spalva, daugiausia raudona, dengusi visą carinę Rusiją, o vėliau ir jos įpėdinę Sovietų Sąjungą, slėpė margą Rytų Europos istoriją. Kaip jūros atoslūgis Sovietų Sąjungos žlugimas atskleidė tai, kas buvo užlieta. Atsirado naujos valstybės, naujos sienos, naujos sostinės. Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – bent jau sužadino prisiminimus, nes jos buvo trumpam pasirodžiusios tarp dviejų pasaulinių karų. Bet šį kartą jūra, supanti Maskvą, nuslūgo labiau, ir tada atoslūgio paliktose lygumose pasirodė Baltarusija. Dar aiškiau iškilo Ukraina”, – taip knygos įvadą apie Didžiosios Lietuvos istoriją pradeda dr. Kazys Almenas.

Pirkti pigiau internete: pirmą Didžioji Lietuva tomą, antrą Didžioji Lietuva tomą

Informacija pagal TavoKnygos įrašą

Birutės Valionytės nuotraukos

Daugiau nuotraukų: Čia

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) –Vilnius. Valstybės pavadinimas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galutinai nusistovėjo apie XIII a. vidurį. Susidarė Lietuvos kunigaikštystės pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms baltų gentinėms žemėms (kunigaikštystėms). Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. – dar ir didžiąją dab. Ukrainos dalį.
Dalis valstiečių mokesčius mokėdavo išimtinai miško gėrybėmis – medumi, kailiais, bebrais. Vertingi kailiai buvo parduodami pirkliams Rygoje. Algirdas savo privilegija garantavo tiek Rytų, tiek Vakarų pirkliams prekybos laisvę didžiojoje kunigaikštystėje. Prekybos kelių sankirtose Dniepro, Dauguvos, Nemuno prekybiniuose keliuose atsirado kunigaikščių miestai – Vilnius, Kaunas, Trakai. Čia daugiausia gyveno vokiečių bei rusų pirkliai, kurie turėjo ir savo bažnyčias, kurios tarnavo ir kaip slėptuvės bei sandėliai.
politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, Lietuvos-Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV–XVI a. konkuravo su Maskva.
Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. 1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi.
Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Teutonų ir Livonijos ordinų pretenzijos. XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė irprasidėjo nuolatiniai karai su ja.
Po Žygimanto nužudymo (1440 m.) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių Jogailaičių dinastijos atstovai, – taip iki pat 1569 m. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių personalinę uniją. 1499 m. Lenkijos Senatas ir Lietuvos Kunigaikščio Taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo
Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panašia į valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji rusėnų kalba, savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją ėmė keisti lenkų kalba.
1386-1569 m. LDK ir Lenkiją valdė (išskyrus kelias pertraukas) vienas valdovas (žr. Krėvos sutartis), o nuo 1569 m. (žr. Liublino unija) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką. 1795 m., po ATR III padalinimo, LDK nustojo egzistavusi (didžioji jos dalis tada atiteko Rusijos imperijai).
1790 m. surašymo duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.

Wiki